Šalies reitingai

Šalies reitingai gali būti suteikiami vyriausybės skolos emisijoms vietine ir užsienio valiuta. Šie reitingai gali turėti didelę įtaką kitiems šalies ūkio subjektų reitingams, nes nustato reitingams „šalies lubas”.  Paprastai šalyje veikiančios įmonės negauna geresnių reitingų negu šalies reitingai, nors tokių atvejų paskutiniu metu pasitaiko vis daugiau. Šalies valiuta denominuotai skolai ūkio subjektas gali turėti daugiau likvidumo ir turto, lyginant su įsipareigojimais negu vyriausybė, ir tada jos reitingas gali būti aukštesnis. Esant įsipareigojimams užsienio valiuta, situacija yra  keblesnė. Ūkio subjektas gali turėti geresnę padėtį negu vyriausybė, tačiau pastaroji gali nustatyti kapitalo judėjimo kontrolę, kuri apribotų valiutos konvertavimą. Tokiu atveju privačios įmonės kredito reitingą gali pakelti trečiosios  aukštą reitingą turinčios šalies garantijos arba užstatas (garantas) užsienyje.

Šalies reitingai turi ilgesnę ir įvairesnę istoriją nei įmonių reitingai. Jau trečiajame dešimtmetyje pagal viešą informaciją buvo suteikiami užsienio šalių obligacijų reitingai. Tada nustatant reitingą dar nebuvo kalbamasi su emitento atstovais. Didžiosios Depresijos metais daugelio šalių reitingai buvo sumažinti, o Japonijos ir Vokietijos net nukrito į spekuliacinį lygį. Artinantis II-ąjam pasauliniam karui, Europos šalių reitingai greitai smuko, ir 1939 metais visi regiono šalių obligacijų reitingai buvo spekuliacinio lygio, išskyrus D. Britanijos. Vokietija gavo įsipareigojimų nevykdančio emitento kredito reitingą 1939 metų spalio mėnesį, o 1940 metų birželį „Standard Statistics” sustabdė daugumos šalių reitingavimą.

Po karo „Standard” ėmė suteikti reitingus jankių obligacijoms, kurias tuo metu išleido nemažai šalių. Tačiau 1963 metais JAV įvedė palūkanų išlyginimo mokestį, ir susidomėjimas jankių obligacijomis smuko. Po to „Standard&Poor’s” sustabdė šalių reitingų skyrimą 1968 metais, išskyrus Kanadai. Reitingavimas atnaujintas 1974 metais, ir 1980 metais jau 30 šalių turėjo reitingus. 1999 metais „Standard&Poor’s” reitingus turėjo 79 šalys. Dešimtąjį dešimtmetį taip pat išaugo neinvesticinio lygio pirmuosius reitingus gaunančių šalių skaičius.

Vertinant šalį, skaičiuojama:

–      santaupos ir investicijos, kaip procentas nuo BVP (matuojamas santaupų-investicijų normų skirtumas);
–      užsienio valiutos skola metų gale kaip procentas nuo eksporto;
–      biudžeto deficitas, kaip proc. nuo BVP; realus BVP augimas;
–      BVP defliatorius, matuojantis infliaciją;
–      nedarbas;
–      investicijų procentas nuo BVP;
–      trumpalaikės palūkanų normos, lyginamos su JAV 3 mėn. Iždo vekselių norma;
–      skola užsienio valiuta, milijardais USD;
–      einamosios sąskaitos balansas/BVP; eksporto augimas;
–      prekybos balansas/BVP.

Vertinant firmą, „Standard&Poor’s” vertina tokius dalykus:

Pramonės šakos rizika – pramonės šakos stiprumas ekonomikos kontekste:

–      ekonomikos ciklo svarba;
–      verslo šakos cikliškumas – trukmė, pajamų svyravimas;
–      ekonomikos jėgų įtaka – infliacijos, žaliavų kainų kaštai ir prieinamumas, tarptautinė konkurencinė pozicija, socialiniai ir politiniai veiksniai;
–      paklausos veiksniai – augimas lyginant su BVP, rinkos brandumas;
–      pagrindinės finansinės charakteristikos – kapitalo intensyvumas, kredito panaudojimas;
–      pasiūlos veiksniai – žaliavos, darbas, pajėgumų išnaudojimas;
–      teisinis reguliavimas;
–      verslo koncentracija;
–      įžengimo barjerai.

„Standard&Poor’s”. „Moody’s” ir „Standard&Poor’s” suteikia reitingus beveik visoms išleidžiamoms JAV finansinių instrumentų emisijoms, bet globaliu mastu didžiosios agentūros specializuojasi. Pavyzdžiui, nors Europoje veikla vyksta maždaug vienodai, „Moody’s” turi didesnę reitingų rinką Azijoje, o „Standard&Poor’s” – Lotynų Amerikoje. Kita anksčiau buvusi globali agentūra „Duff and Phelps Credit Rating Co” buvo tapusi nepriklausoma agentūra 1994 metais. Turėjo ofisus 36 šalyse, veikė 50 šalių, suteikė apie 100 000 reitingų ir buvo trečioji pagal šį skaičių. Specializavosi struktūrizuotų sandorių reitingavime – dažnai pirmu arba antru reitingu (daugelis stambių emisijų turi keleto agentūrų reitingus). Įmonių emisijų reitingams „Duff and Phelps” reitingas buvo dažnai naudojamas kaip trečias reitingas, jeigu „Moody’s” ir „Standard&Poor’s” nuomonės išsiskirdavo. Taip pat „Duff and Phelps” buvo lyderis Lotynų Amerikos šalių vidaus skolos emisijoms – 68 proc. proc. visų emisijų (tarp jų 100 proc. Kolumbijos vidaus skolos emisijų reitingų). „Duff and Phelps Credit Rating Co”. 2000 metų kovą susijungė su „Fitch IBCA” agentūra. „Fitch IBCA” agentūra atsirado 1997 metais susijungus „Fitch Investors Service” ir „IBCA” bendrovėms.

Regioninių ir nacionalinių reitingų bendrovių yra daug, ne viena dešimtis. Ypač jos paplitusios Skandinavijoje ir Japonijoje.

Reitingų reikšmė ateityje dar labiau augs. 2006 metais įsigaliojo nauja Bazelio Kapitalo Sutartis. Pagal jos nuostatas, bankai gali vertinti kredito riziką pagal oficialių reitingų agentūrų kredito reitingus. Bendrovėms, turinčioms tokius reitingus, yra lengviau skolintis, kadangi dėl reitingo bankai turi galimybę taikyti žemesnį kapitalo poreikio koeficientą.

Reitingai žymimi raidėmis ir skaičiais. Žymėjimas ir gradavimas yra beveik panašus.