Yra dvi pagrindinės sąvokos: ,,paskola“ ir ,,kreditas“. Iš esmės tai tas pats, tik kredito sąvoka yra gal kiek platesnė. Kredito sąvoka kilo iš lotynų kalbos žodžio ,,credo“, ,,credere“ ir reiškia tikėti, pasitikėti.
Kreditas apibūdinamas skirtingai. Kreditas – tai pasitikėjimas, kurį kreditorius arba skolintojas išreiškia kredito gavėjui arba skolininkui tiesiogiai – skolindamas pinigus arba netiesiogiai – parduodamas prekes ir paslaugas skolon arba kreditas – tai komercinis pasitikėjimas bei prekių arba pinigų skolinimas už palūkanas.
Kreditas yra kaip ekonominė kategorija, išreiškianti piniginius santykius tarp kreditoriaus ir skolininko. Kreditas – tai paskolos ir kitokie atidedamojo mokėjimo metodai, įgalinantys vartotojus ir firmas pirkti prekes, paslaugas, žaliavas, medžiagas ar dalis.
Taigi kreditą galima apibūdinti kaip ekonominius – piniginius santykius, kurie susiję su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo, terminuotumo ir grąžintinumo pagrindais. Kad geriau suprasti kreditą, reikia žinoti kredito funkcijas ir pagrindinius principus.
Kredito esmę negalima išreikšti vien iš kreditoriaus ar kredito gavėjo pusės. Šiuose santykiuose dalyvauja ir kreditorius, ir kredito gavėjas – debitorius.
Kredito funkcijas lemia jo socialinė – ekonominė esmė. Pagrindinė kredito funkcija – laisvų pinigų akumuliacija ir jų perskirstymas. Antroji svarbi funkcija – pakeičiamoji. Kreditas atlieka ir kontrolinę funkciją.
Akumuliacinė – perskirstomoji kredito funkcija pasireiškia kreditinių resursų sukūrimu ir kredito suteikimu. Šiuose procesuose kredito akumuliacinė – perskirstomoji funkcija pasireiškia tiek žinybiniu, tiek tarpšakiniu požiūriu. Bankas akumuliuoja pinigus, kurie praranda žinybinį charakterį ir jie įjungiami į bendrus kredito resursus, iš kurių ir suteikiami kreditai, nepriklausomai kiek iš tos šakos įplaukė pinigų.
Pakeičiamoji funkcija reiškia, kad apyvartoje esantys grynieji pinigai pakeičiami atsiskaitymais negrynais pinigais, darant atitinkamus įrašus sąskaitose, esančiuose bankuose. Keičiant grynuosius pinigus kreditinėmis operacijomis greitėja trumpalaikio turto apyvartumas.
Kontrolinė funkcija pasireiškia teikiant kreditus. Kontrolę vykdo kredito įstaiga ir pats subjektas.
Kreditas teikiamas laikantis pagrindinių kreditavimo principų. Pagrindiniai kreditavimo principai yra šie:
- tikslinis kredito pobūdis – kreditas suteikiamas tam tikram tikslui;
- grąžintinumas – suteiktas kreditas turi būti grąžintas. Šis principas glaudžiai susijęs su terminuotumo principu;
- mokėjimo principas – kreditas turi kainą ir kredito įstaigos, skolindamos pinigus, skaičiuoja palūkanas. Palūkanos apibrėžiamos kaip skolinimosi kaina, susiejant dabartinę vertę su būsima verte ir išreiškiamos kaip procentas, mokamas už 100 pasiskolintų piniginių vienetų per metus. Palūkanos yra sąnaudos, kurias patiria paskolų gavėjas;
- terminuotumas – paskola išduodama griežtai apribotam terminui, kuriam pasibaigus, paskola turi būti grąžinta;
- apdraudimas – reikalavimas, kad gaunamas kreditas būtų apdraustas vertybėmis arba turtu, jį įkeičiant bankui, siekiant išvengti rizikos. Jei įmonė tokio turto neturi, ji gali prašyti kitos įmonės ar banko, kad už ją garantuotų, prisiimant įsipareigojimą grąžinti kreditą, jei to nepadarys ši įmonė. Jei bankas nustato, kad įmonė neturi kredito materialinio apdraudimo, tai kreditą jis gali išieškoti anksčiau laiko.
- kontrolė – kredito įstaiga kontroliuoja įmonę, kad kredito grąžinimas vyktų sklandžiai.