Palūkanų normos rizikos valdymas

Viena sudėtingiausių rinkos rizikos rūšių yra palūkanų normos rizika. Ji veikia tiek banko prekybinį portfelį, tiek visą banką apskritai. Palūkanų normos rizikos šaltiniai:

– perkainojimo rizika .Pirminis palūkanų normų rizikos šaltinis bankams yra fiksuotos palūkanų normos rizika, kuri kyla dėl terminų (fiksuotos palūkanų normos instrumentams) ir perkainojimo (kintamos palūkanų normos instrumentams) struktūros skirtumų banko aktyvų, pasyvų ir nebalansinių straipsnių pozicijose. Bankininkystės verslui tai yra vienas pagrindinių dalykų, nes banko pajamų ir ekonominė vertė gali būti paveikta nenumatytų palūkanų normų pokyčių. Pavyzdžiui, jeigu bankas finansavo ilgalaikę fiksuotos palūkanų normos paskolą trumpalaikiais indėliais, jis gali patirti pajamų sumažėjimą ateityje, jeigu pakiltų palūkanų normos, nes tada trumpalaikiai indėliai pabrangtų (tuo pačiu išaugtų finansavimo kaštai ir paskolos nešamas pelnas bankui sumažėtų). Šią riziką valdo ne rizikos valdymo, bet aktyvų-pasyvų valdymo padalinys;

– palūkanų normos (pelningumo) kreivės rizika. Bankas patiria palūkanų normos riziką ir keičiantis pelningumo kreivės nuolydžiui ir formai. Pavyzdžiui, jeigu bankas turi ilgą poziciją 10 metų JAV Iždo obligacijose ir apsaugo ją trumpa pozicija 5 metų JAV Iždo bilietais, tai bendra pozicijų vertė gali sumažėti, jeigu pelningumo kreivė pastatėja, nes pozicija apsaugota tik nuo lygiagretaus pelningumo kreivės pokyčio. Kitaip sakant, bankas turi apsaugotą poziciją tik tuo atveju, jeigu proporcingai padidėtų ir 10 metų, ir 5 metų skolos instrumentų palūkanų normos. Tačiau jeigu 10 metų instrumento palūkanų norma pakyla daugiau negu 5 metų instrumento palūkanų norma, tai pozicijos vertė sumažėja, nes trumpa pozicija nebepadengia visos ilgos pozicijos pokyčio. Kadangi palūkanų normos kilimas reiškia skolos instrumentų kainos sumažėjimą, tai šiuo atveju pozicijos vertė sumažės, nes 10 metų instrumento ilgos pozicijos vertė (obligacijų kaina) smuks labiau negu smuks trumpos pozicijos vertė (5 metų bilietų kaina). Ši rizika yra rinkos rizika ir valdoma rizikos valdymo padalinio;

– bazės rizika  – dar vienas svarbus palūkanų normos rizikos šaltinis. Šiuo atveju rizika atsiranda dėl to, kad palūkanų  normos,   gaunamos   ir   mokamos   skirtingiems   skolos   instrumentams,   turintiems   panašias  charakteristikas, nekoreliuoja tobulai. Pavyzdžiui, jeigu vienų metų paskola, kurios palūkanų norma kas mėnesį pakoreguojama atsižvelgiant į vieno mėnesio JAV Iždo vekselio palūkanų normą (pelningumą), yra finansuojama vienų metų termino indėliu, kurio palūkanos kas mėnesį pakoreguojamos atsižvelgiant į LIBOR, tai bankas gali patirti riziką ir pajamų sumažėjimą, jeigu netikėtai pasikeistų skirtumas tarp 1 mėnesio JAV Iždo vekselių pelningumo ir 1 mėnesio JAV dolerių LIBOR pelningumo.

Pelningumo kreivės rizika valdoma aukščiau aprašytais metodais, tarp jų ir rizikos vertės metodu. Tuo tarpu perkainojimo riziką ir bazės riziką valdo aktyvų-pasyvų valdymo padalinys. Aktyvų-pasyvų valdymas apima turto ir įsipareigojimų struktūros valdymą, įskaitant įvairių aktyvo ir pasyvo instrumentų terminų valdymą. Banke aktyvų ir pasyvų terminai nesutampa, dažniausiai suteikiamos ilgo termino paskolos, jas finansuojant trumpalaikiais indėliais. Tinkamo (priimtino) atotrūkio tarp terminų išlaikymas yra aktyvų-pasyvų valdymo padalinio uždavinys.

Vienas pirmųjų ir iki šiol vienas pagrindinių metodų ilgalaikei palūkanų normos rizikai yra palūkanų normos spragos analizė. Spraga yra vadinamas neatitikimas tarp turimo turto ir turimų įsipareigojimų vertės tam tikrame periode. Turtas ir įsipareigojimai priskiriami tam tikram laikotarpiui pagal terminą (pasibaigimo arba perkainavimo, jei tai kintamos palūkanų normos instrumentai, datą). Viename periode bankas gali turėti teigiamą spragą, kitame periode – neigiamą. Teigiama spraga būna, kai tuo periodu besibaigiančio termino turto yra daugiau negu tuo periodu besibaigiančio termino įsipareigojimų, ir atvirkščiai.

Jeigu spraga yra neigiama, tai palūkanų normos kilimo atveju, esant didesnei pasyvų apimčiai, už juos teks mokėti daugiau palūkanų negu bus gautas teigiamas efektas brangiau įdarbinus aktyvus. Jeigu palūkanų norma esant neigiamai spragai smuks, tai bus gautas teigiamas efektas banko grynosioms palūkanų pajamoms – nors aktyvas bus reinvestuotas už žemesnę palūkanų normą, tačiau už įsipareigojimus irgi teks mokėti mažiau, o teigiamas efektas bus gautas dėl didesnės įsipareigojimų apimties. Kadangi palūkanų normos spraga įvairiuose laikotarpiuose būna ir teigiama, ir neigiama, tai palūkanų normų pokyčių efektui grynosioms palūkaninėms pajamoms sumažinti bankai stengiasi laikytis kuo mažesnės spragos kiekvienu laikotarpiu (nustatomi limitai).

Spragą galima apskaičiuoti keletu būdų:

Paprasčiausias metodas – sudaryti banko palūkanų normoms jautrių aktyvų, pasyvų ir nebalansinių pozicijų galiojimo terminų grafiką tam tikram laikotarpiui. Fiksuotos palūkanų normos atveju skaičiuojamas laikas iki termino pabaigos, o kintamų – laikas iki kito perkainojimo (palūkanų normos pakoregavimo). Jeigu tam tikrais atvejais tiksli termino data nėra žinoma (pavyzdžiui, einamosios sąskaitos, indėliai iki pareikalavimo) ar gali keistis (pavyzdžiui, obligacijos su išpirkimo galimybe), tai reiktų remtis banko patirtimi ir nuojauta. Kiekvieno laikotarpio palūkanų normai jautrūs įsipareigojimai (pasyvai) atimami iš palūkanų normoms jautraus turto (aktyvų) ir gaunama spraga tam laikotarpiui. Šis rezultatas padauginamas iš planuojamo palūkanų normų pokyčio ir gaunamas tikėtinas banko grynųjų palūkaninių pajamų pokytis, atsiradęs dėl tokio palūkanų normos pokyčio. Tikėtinas palūkanų normos pokytis gali būti grindžiamas istorine patirtimi, palūkanų normų modeliavimu ir analize, banko vadovybės nuojauta. Kai skaičiuojamu laikotarpiu įsipareigojimai viršija turtą, gaunamas neigiamas, pasyvams jautrus skirtumas. Tokiu atveju palūkanų normos padidėjimas sukeltų banko pajamų smukimą. Jeigu skaičiuojamu laikotarpiu turtas viršija įsipareigojimus, tai gaunamas teigiamas arba aktyvams jautrus skirtumas. Jis reiškia, kad banko pajamos sumažėtų, jeigu palūkanų normos smuktų. Nors spragos analizė yra plačiai naudojama, ji turi nemažai trūkumų. Pirma, ši analizė neįvertina, kad su laiku pozicijų charakteristikos keičiasi. Laikoma, kad visos pozicijos skaičiuojamu laikotarpiu pasieks termino pabaigą arba bus perkainotos vienu metu. Šis supaprastinimas iškreipia tikrąją padėtį tuo labiau, kuo ilgesnis laiko tarpas skaičiuojamas. Todėl praktikoje dažniausiai apsiribojama terminu iki metų. Realybėje vienas terminas gali baigtis skaičiuojamo laikotarpio pabaigoje, kitas – pradžioje. Jeigu planuojamas palūkanų normos pokytis įvyksta skaičiuojamo laikotarpio pabaigoje, o pavyzdžiui, obligacijos terminas baigiasi laikotarpio pradžioje, tai gautos lėšos gali : būti reinvestuotos prieš pasikeičiant palūkanų normai. Tuo tarpu spragos analizė darys prielaidą, kad reinvestuojama jau, pasikeitus palūkanų normai. Antra spragos analizė ignoruoja bazės riziką. Laikoma, kad palūkanų, normos pokytis, tiek įsipareigojimams, tiek turtui. Tačiau, kaip minėta kalbant apie bazės riziką, įsipareigojimų ir turto palūkanų normos gali pasikeisti skirtingu dydžiu. Dėl to spragos analizė yra tik supaprastintas požiūris į palūkanų normų riziką. Trečia, bankai šiais laikais nemažą dalį pajamų uždirba ne iš palūkanų. Tų palūkanoms nejautrių pajamų pokyčiai gali daryti nemažą įtaką banko pajamų dydžiui.

– Sudarytas pagal aktyvų ir pasyvų trukmę terminų grafikas irgi gali padėti įvertinti banko pajamų jautrumą palūkanų pokyčiams, priskiriant jautrumo svorius kiekvienam laikotarpiui. Šie svoriai, arba svertai priskiriami pagal turto ir įsipareigojimų trukmę kiekvienu laikotarpiu. Trukmė yra procentinio pozicijos vertės pokyčio esant tam tikram palūkanų normos pokyčiui matas. Ji įvertina pinigų srautų dydį ir atsiradimo laiką. Paprastai būna, kad kuo ilgesnis terminas arba laikas iki kito perkainojimo ir kuo mažesnis kuponas (arba kiti mokėjimai iki termino pabaigos), tuo didesnė trukmė. Didesnė trukmė reiškia, kad tam tikras palūkanų normų pokytis turės didesnę įtaką (pokytį) pozicijos vertei negu esant mažesnei trukmei ir tokiam pačiam palūkanų normos pokyčiui. Paprastai tam tikram laikotarpiui skaičiuojama vidutinės trukmė turtui ir vidutinė trukmė įsipareigojimams. Apie trukmės skaičiavimą bus kalbama vėlesniuose skyriuose. Nepaisant, kad tai yra tikslesnis skaičiavimo būdas, jis irgi neįvertina bazės rizikos. Valdant palūkanų normos riziką banko mastu, bankai turi tris galimybes:

–      keisti siūlomų produktų krepšelio struktūrą; pagerinti rizikos valdymo procedūras;

–      naudoti apsisaugojimo priemones.

Spragą galima reguliuoti keičiant įsipareigojimų ir aktyvų terminą – skolinantis ir skolinant tam tikriems terminams, juos specialiai suskirstant į tam tikrus laikotarpius. Užsienio bankai spragą reguliuoja paprasčiau – sudarydami išvestinius sandorius – palūkanų normos apsikeitimo sandorius. Šie sandoriai daugumai Lietuvos bankų kol kas yra neprieinami.