Kredito reitingai

Kredito reitingus suteikia specializuotos reitingų agentūros. Devyniolikto amžiaus pradžioje geografiškai plečiantis bankininkystei ir kapitalo rinkoms, JAV atsirado organizacijos, teikiančios visuomenei informaciją apie įvairių besiskolinančiųjų patikimumą. Šiuolaikinių reitingų agentūrų pradininkai buvo prekybinio kredito agentūros, kurios vertindavo pirklio pajėgumą vykdyti jo įsipareigojimus. Po 1837 metų finansų panikos Louisas Tappanas įsteigė pirmąją prekybinio kredito agentūrą Niujorke. Šią agentūrą vėliau įsigijo Robertas Dunas ir 1859 metais išleido pirmąjį reitingų vadovą. 1849 metais Johnas Bradstreetas įsteigė savo agentūrą ir nuo 1857 metų ėmė leisti savo reitingų vadovą. 1933 metais abi agentūros susijungė į „Dun and Bradstreet” agentūrą, kurią 1962 metais nupirko „Moody’s Investor Service”.

Iš prekybinio kredito į finansų rinkas reitingai paplito nuo 1909 metų, kai Johnas Moody ėmė suteikinėti reitingus JAV geležinkelių bendrovių obligacijoms, o nuo 1910 metų – komunalinių paslaugų ir pramonės bendrovių obligacijoms. „Poor’s Publishing Company” pirmuosius reitingus paskelbė 1916 metais, „Standard Statistica Company” – 1922 metais, o „Fitch Publishing Company” – 1924 metais. 1941 metais susijungus dviems pirmosioms bendrovėms, buvo įkurta „Standard & Poor’s”(S&P) bendrovė. „Duff and Phelps” agentūra ėmė suteikinėti reitingus obligacijoms 1982 metais.

Šios senbuvės paskutiniais metais susidūrė su konkurencija iš naujų, labiau specializuotų agentūrų, iš dalies daugiausia besivystančiose rinkose. Pavyzdžiui, „Thomson Bankwatch” specializuojasi suteikiant reitingus bankams, o „A.M.Best” – draudimo bendrovėms.

Kredito reitingas atspindi emitento sugebėjimą įvykdyti savo įsipareigojimus ir kreditingumą. Beveik visos įmonių ir municipalinės obligacijos turi reitingą. Tik kai kurios specifinės, pvz. bankų obligacijos neturi reitingų. Tai neturinčios reitingo obligacijos. Reitingų agentūros traktuoja reitingus kaip nuorodą į ateitį apie santykinę riziką, kad skolos emitentas pajėgs ir norės atlikti pilnus ir savalaikius palūkanų bei nominalo mokėjimus. Agentūros nesiekia, kad reitingai suteiktų informaciją apie nemokumo momentą arba apie absoliutų rizikos lygį, susijusį su atskiru instrumentu. Absoliutus rizikos lygį lemia ekonomikos ciklas ir kiti išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, krizės metu net aukščiausio reitingo įmonių skolos įsipareigojimų nevykdymo tikimybė padidėja, lyginant su kitais laikotarpiais. Tačiau agentūros tikisi, kad aukštesnio reitingo emisijų įsipareigojimų nevykdymas įvyks rečiau negu žemesnių reitingų. Be to, agentūros stengiasi įvertinti ekonominius, politinius, kredito ir žaliavinių prekių kainų ciklus, kad vien tik dėl jų netektų keisti reitingo. Reikia žinoti, kad agentūrų taikoma skolos įsipareigojimų nevykdymo sąvoka nesutampa su teisine jų sąvoka. Skirtingų agentūrų reitingai gali nesutapti, dėl to stambesnės bendrovės siekia gauti dviejų, kartais net trijų agentūrų reitingus.

Pradžioje agentūros reitingus suteikdavo nemokamai ir vertėsi iš spaudos publikacijų pardavimo. Tačiau kadangi buvo labai lengva jas nukopijuoti, tai toks pragyvenimo būdas buvo ribotas ir nepatikimas. Dėl to ir dėl poreikio detalesnei analizei, pradėtas imti mokestis iš emitentų už kredito reitingų nustatymą. Šiuo metu apie 90 proc, ir daugiau pajamų agentūros gauna būtent iš mokesčių už reitingų suteikimą. Kai kurie tyrinėtojai teigė, kad tokia praktika skatina agentūrą suteikti aukštesnį reitingą, tačiau agentūros tokį kaltinimą atmeta, esą reputacija yra svarbiau už vienkartinę naudą. Be to, netikslūs reitingai gali teisiškai brangiai kainuoti. Pavyzdžiui, po Vašingtono „Public Power Supply System” bendrovės 1983 metais ir „Executive Life” bendrovės 1991 metais žlugimo, agentūros buvo paduotos į teismą, tačiau kaltinimai buvo atmesti.

Emitentas gauna pradinį reitingą ir vėliau reguliarias reitingų korekcijas. Reitingų peržiūrėjimą „Moody’s” praneša pažymėdamas prie reitingo simbolių apie patikslinimą, o „Standard&Poor’s” skelbia apie keičiamą požiūrį  arba kredito rizikos stebėjimą. „Moody’s” duomenimis, du trečdaliai  reitingų peržiūrėjimų baigėsi pakeitimu, kitais atvejais buvo patvirtinti seni. Mokestis už reitingą priklauso nuo emisijos dydžio ir  tipo. Dažnai galima derėtis tarp agentūros nustatytų maksimalių ir minimalių kainų. 1998 metais „Standard&Poor’s” įmonių skolos  emisijos reitingų nustatymo kaina siekė 25 000-125 000 USD, dažniausiai mokesčiui esant 0,0325 proc. nuo emisijos nominalios  vertės.

Reitingus gaunančių emitentų struktūra su laiku keičiasi. XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais daugiausia reitingų buvo suteikiama geležinkelio bendrovėms. 1920 metais virš pusės reitingų „Moody’s” suteikė geležinkelio bendrovėms, po to komunalinių paslaugų, pramonės ir finansų bendrovėms. 1999 metais emitentai – pramonės bendrovės gavo apie 39 proc. naujų reitingų, nebankinės finansų bendrovės buvo antroje vietoje – 17 proc, treti buvo bankai – 14 proc. visų naujų reitingų.

Geografinė naujus reitingus gaunančių bendrovių struktūra su laiku taip pat keitėsi. 1998 metas 62 proc. „Moody’s” reitingų gavo JAV emitentai, 5,6 proc. – D. Britanijos, 5,5 proc. – Japonijos, 3,8 proc. – Kanados emitentai. Tačiau paskutiniu metu daugiausia augantis ir perspektyviausias sektorius yra Europos Sąjungos šalių ir kylančių rinkų emitentai. Pavyzdžiui, nuo 1980 metų „Moody’s” reitingų rinkos augimas buvo vidutiniškai 20 proc. per metus Europos Sąjungoje ir tik po 6 proc. kitose šalyse. Nors kylančios rinkos kol kas sudaro nedidelę reitingų rinkos dalį, bet tos dalies augimas 1993-1998 metų laikotarpiu vidutiniškai per metus siekė 45 proc.