Jei ilgalaikė banko paskola išduodama vienam investicijų projektui finansuoti, tai ji negali būti panaudota kitam investicijų projektui finansuoti. Jei trumpalaikė banko paskola išduodama žaliavoms pirkti, ji negali būti naudojama darbo užmokesčiui mokėti ir pan. Taip yra todėl, kad kreditoriai atlygio už prekes arba pinigus reikalauja atsižvelgdami į riziką. Kreditą paėmus mažesnės rizikos projektui finansuoti, o naudojant didesnės rizikos projektui finansuoti, kreditoriai būtų apgaunami. Kontroliuojant, kaip kreditas naudojamas, galima surasti pažeidimų. Nustačius, jog nesilaikoma tikslinės paskirties, kreditas gali būti atšauktas arba padidinta palūkanų norma. Terminuotumo principas reikalauja, kad kreditai būtų išduodami tam tikram laikui. Kredito sandoriuose pinigų sumos, nepriklausomai nuo jų kilmės ir paskirties, būtinai siejamos su tam tikrais laiko momentais arba intervalais. Šio principo svarbą lemia kreditavimo pobūdis, nes įvairiais laiko momentais gautų ir išleistų pinigų dabartinė vertė nevienoda. Trumpalaikiai kreditai suteikiami apyvartiniam turtui kredituoti ir turi būti grąžinti kartu su palūkanomis ne vėliau kaip po metų, jų kaina dažna mažesnė nei ilgalaikių kreditų dėl mažesnės kreditoriaus rizikos, o palūkanų norma nustatoma fiksuota. Ilgalaikiai kreditai teikiami ilgalaikėms investicijoms finansuoti. Ilgalaikius kreditus naudoti trumpalaikiams poreikiams finansuoti yra saugu, bet brangu dėl didesnių palūkanų. Kredito gavėjas turėtų taip suderinti jų terminus su kredituojančia įmone arba įstaiga, kad pagal planuojamus pinigų srautus galėtų laiku grąžinti skolą. Priešingu atveju, gali tekti mokėti delspinigius, didesnes palūkanas, patirti skolų išieškojimo procedūrą. Terminai nustatomi ne tik visiems įsipareigojimams įvykdyti. Kredito sutartyje fiksuojami ir tarpiniai palūkanų mokėjimo bei kredito grąžinimo terminai, kurių būtina laikytis skolininkui.
Praktikoje egzistuoja ir neterminuoti kreditai, t.y. kreditai iki pareikalavimo. Tipinis tokių kreditų pavyzdys yra atsiskaitomosios verslo subjektų, valstybės institucijų ir gyventojų sąskaitos bankuose, indėliai iki pareikalavimo. Pinigai iš atsiskaitomųjų sąskaitų gali būti paimami bet kada, o bankai už pinigų likutį jose moka minimalias palūkanas. Nors tai nėra tipinis kredito sandoris, pinigai atsiskaitomose sąskaitose yra bankų kreditiniai ištekliai. Grąžintinumo principas reikalauja, kad suteiktas kreditas būtų grąžintas kreditoriaus nustatytais terminais arba jam pareikalavus.
Už laiku nesumokėtas palūkanas imami sutartyje numatyto dydžio delspinigiai. Laiku negrąžinus paskolos, nuo termino pasibaigimo dienos skaičiuojamos sutartyje numatytos padidintos palūkanos. Kai paskolos gavėjas neturi pakankamai pinigų vykdyti visus įsipareigojimus kreditoriui, iš jo sumokėtos sumos eilės tvarka skaičiuojama ir dengiama:
- delspinigiai už laiku nesumokėtas palūkanas;
- palūkanos;
- padidintos palūkanos už laiku negrąžintą paskolą;
- paskolos dalis, esanti pradelsto termino sąskaitoje;
- paskola.
Ši eilės tvarka vaizdžiai rodo, ką gali reikšti skolininkui nesilaikyti grąžintinumo principo.
Apmokėjimo principas reikalauja, kad už komercinį pasitikėjimą skolinant pinigus arba parduodant prekes ir paslaugas skolon reikia atlyginti. Kartais nepagrįstai tapatinamos kredito ir paskolos sąvokos. Būtent apmokėjimo principas šias sąvokas padaro netapačias. Prekes arba pinigus galima paskolinti nereikalaujant už tai palūkanų ar kitokio atlygio. Tokia ūkinė operacija kreditinių santykių nesukuria, todėl paskolos vadinti kreditu negalima.
Apdraudimo principas reikalauja užtikrinti, kad kreditorius galėtų apginti savo turtinius interesus, jei skolininkas nevykdys prisiimtų įsipareigojimų. Apdraudimas ypač aktualus nestabilioje ekonominėje sistemoje, kredituojant nepatikimus klientus ar rizikingus projektus.