Kas nulemia paskolos palūkanų normą? Kapitalo pasiūla

Kaip ir kitas kainas, kainą, mokamą už kapitalo naudojimą, t. y. palūkanų normą, nulemia kapitalo paklausos ir jo pasiūlos santykis.

Kapitalo pasiūla priklauso nuo žmonių galėjimo ir norėjimo aukoti einamąjį vartojimą, t. y. nuo žmonių galios ir noro taupyti. Galėjimas taupyti yra socialinė savybė, noras taupyti — daugiau asmeninis bruožas.

Galia taupyti daugiausia priklauso nuo bendrojo gamybos efektyvumo. Jei „grynasis produktas” padidėja dėl to, kad pagerėja vieno arba kelių gamybos veiksnių — žemės, darbo, kapitalo arba iniciatyvos — efektyvumas, tų veiksnių savininkai gaus didesnes pajamas rentos, darbo užmokesčio, palūkanų arba pelno forma ir dėl to  išsiplės jų  galimybės taupyti.

Bet yra ir kiti veiksniai, nuo kurių priklauso pagaminto produkto taupomos dalies dydis, pavyzdžiui, šalies gamtinių išteklių apimtis, tų išteklių naudojimo efektyvumas, vyriausybės finansų politikos racionalumas, šalies kredito sistemos efektyvumas bei jos užsienio prekybos mastai ir rentabilumas.

Nors, pavyzdžiui, Kinija turi didžiulius javų auginimo ir vario gavybos išteklius, jie nėra visiškai panaudojami ir daro mažesnį įnašą į šalies nacionalines pajamas palyginti su tuo, ką duoda nacionalinėms pajamoms anglių ištekliai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje arba Jungtinėse Valstijose. Didžiosios Britanijos politinių ir finansinių institucijų stabilumas įgalino išplėsti jos gamtinių išteklių naudojimą daug labiau, negu tai gali padaryti besivystančios šalys, kurios aiškiai stokoja tiek politinių garantijų, tiek ir finansinių išteklių.

Noras taupyti priklauso nuo daugelio asmeninių veiksnių, tokių kaip įžvalgumas arba rūpinimasis ateitimi, siekimas apsirūpinti senatvėje ir garantuoti išsimokslinimą vaikams, asmeninio ir valstybinio saugumo lygis, be kurio taupymas beprasmis, socialinis prestižas ir autoritetas, kuriuos lemia turto turėjimas, „įpročio dirbti” įsigalėjimas, galimybės saugiai ir pelningai investuoti kapitalą, skatinimas, išplaukiantis iš susidariusios palūkanų normos. Apskritai kuo didesnė palūkanų norma, tuo didesnis noras taupyti. Bet tai nėra „geležinė” taisyklė, nes dalis žmonių turi tiek daug turto, kad jie nebegali racionaliai  išleisti to, ką turi, net jei palūkanų norma butų tokia maža, kad išvis nebeskatintų jų taupyti.

Tačiau noras taupyti negali būti traktuojamas kaip tiesioginis kapitalo pasiūlos veiksnys ta prasme, kad jei tas noras padidėja, tai automatiškai padidės ir kapitalo pasiūla, ir atvirkščiai. Net jei žmonės nusprendžia taupyti daugiau, tai dar nereiškia, kad visuomenės bendrosios santaupos padidės. Tas faktas, kad dalis žmonių ėmė taupyti daugiau, gali lemti tai, kad kiti ims taupyti mažiau. Tai įvyksta taip: jei žmonės nusprendžia išleisti vartojimui mažiau, efektas tuojau pat bus tas, kad prekybininkai liks neišpardavę prekių. Todėl jie sumažins savo eilinius užsakymus gamintojams. Gamyba sumažės, jmonininkų ir kitų gamybos agentų pajamos kris ir dėl to galia taupyti bus mažesnė negu anksčiau. Priešingai, sumažėjęs noras taupyti, lydimas išlaidų padidėjimo, gali skatinti gamybą, didinti pajamas ir taip išplėsti galią taupyti.

Taigi, noro taupyti pokyčiai gali turėti priešingą nei manyta efektą. Tiktai kai sutaupyta suma investuota ir, vadinasi, ima atsirasti naujų pajamų, dėl ko gamyba bei jos agentų pajamos jau nebemažėja, noro taupyti pokyčiai ir galia taupyti bus vienodi.





Komentuoti