Vienas iš rizikos mažinimo metodų, surištas su investicijomis – diversifikacija. Ji reiškia įvairių vertybinių popierių rūšių banko portfelį. Investicinėje politikoje taikant šį metodą reikia atsižvelgti į šiuos vertybinių popierių parametrus: kokybę ir padengimo terminą, geografinį pasiskirstymą, įsipareigojimų ir emitentų tipą. Priklausomai nuo duotų vertybinių popierių parametrų užtikrinimo nustatomi investicinės banko politikos diversifikacijos tikslai. Diversifikacijos tikslas vertybinių popierių atžvilgiu – minimizuoti riziką, kuri apima tikimybę neįvykdyti skolinių įsipareigojimų. Tuo pačiu, pvz.: diversifikacija užtikrinant akcijų kokybę, analitikų nuomone, reikalauja preliminaraus faktorių, liečiančių emitentą, ištyrimo, kuo verčiasi įmonė, jos akcijų pajamos, išmokami dividendai, dabartinė įmonės akcijų kaina, rezervai, kas valdo įmonę. Atsakymą į dalį nurodytų klausimų galima gauti iš emisinio prospekto ir iš biržos informacinių pranešimų. Diversifikacijos tikslas liečiantis geografinį vertybinių popierių išdėstymą- tai galimybė apsisaugoti iškilus ekonominiams sunkumams tų įmonių ir valstybinės valdžios organų veiklos rajone, į kurių vertybinius popierius yra investuotos komercinio banko lėšos. Santykiuose su terminuotu vertybinių popierių padengimu, diversifikacijos tikslas yra suvaldyti investicinio portfelio riziką, susietą su svyruojančiomis užsienio procentinėmis normomis, atsižvelgiant į banko tikslus, investicinėje pajamų ir likvidumo politikoje. Racionalios komercinio banko investicinės politikos realizacija dažniau praktikuojama naudojant nustatytą vertybinių popierių terminuotą padengimų struktūrą, vadinamą palaikančia pakopine vertybinių popierių struktūra.
Procentinės vertybinių popierių normos dinamikos prognozės praktikoje yra toli nuo realybės. Todėl norėdami pakelti prognozuojamos vertybinių popierių procentinės normos dinamikos pasitikėjimo laipsnį, bankai pradeda savo darbą nuo esančių palūkanų struktūros analizės.
Vykdydami investicinę politiką, stambūs komerciniai bankai įkuria specialius investicinius skyrius. Jų darbuotojų skaičius priklausys nuo eilės faktorių: vertybinių popierių portfelio dydžio atliekamų skyriaus vertybinių popierių pirkimo- pardavimo funkcijų, paslaugų, teikiamų banko klientams, o taip pat nuo pačių vertybinių popierių dalyvaujančių portfelio formavime ir jo diversifikavime, tipo ir kokybės. Kuo aukštesnė darbuotojų kvalifikacija, tuo kokybiškiau atliekamas darbas. Specialistai privalo gerai nusimanyti investicinės programos klausimais, disponuoti plačia investicinių tarnybų informacija, o taip pat finansiniais – ekonominiais duomenimis, liečiančiais įvairius vertybinius popierius, mokėti savarankiškai atlikti perkamų vertybinių popierių rinkos analizę, nustatyti, ar vertybinių popierių klasė ir išleidimas atitinka banko tikslus, sudaryti pajamų kreives, tuo pačiu užtikrinant kruopštų investicinės veiklos reguliavimą.
Banko investicijos į likvidžius vertybinius popierius veikia eilę svarbių funkcijų. Šie vertybiniai popieriai užtikrina papildomą pajamų šaltinį, kuris ypatingai svarbus banko akcininkams bei valdybai, ypač kai pajamos, suteikiant paskolas, sumažėja. Įdėjimai į vertybinius popierius padeda sumažinti mokestinius banko įsipareigojimus.
Bankai perka daugybę įvairių rūšių investicinių popierių . Pastaruoju laiku labai paplitę tokie pinigų rinkos instrumentai, kaip iždiniai vekseliai, depozitiniai sertifikatai, Euro dolerių depozitai, bankiniai akceptai, komerciniai vekseliai, trumpalaikės municipalinės obligacijos ir ilgalaikiai kapitalo rinkos instrumentai, įtraukiant iždo notas ir obligacijas. Spręsdama, kokius vertybinius popierius įsigyti ir laikyti, banko valdyba privalo atsižvelgti į eilę faktorių: į laukiamą pelningumo normą, mokestinius banko įsipareigojimus, procentinę riziką, kreditinę riziką, nesubalansuotą likvidumo riziką, infliacinę riziką ir užstato paskoloms reikalavimus.