Konfliktas tarp likvidumo (pelningumo) ir įtakoja investicinę riziką, kuri numatoma komercinių bankų investicinėje veikloje kaip tikėtinų dispersijos variantų pajamų gavimas su minimaliu likvidumo užtikrinimo nuostoliu. Investicinės komercinių bankų veiklos praktikoje išskiriami šie rizikos faktoriai: kreditinė rinkos ir procentinė. Kreditinė rizika surišta su finansine galimybe nuvertėti emitento vertybiniams popieriams, kai jis nesugeba įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Ji taip pat siejasi su vyriausybinių ar valstybinių įstaigų įsipareigojimais bei sugebėjimais paveikti skolas paimtomis iš gyventojų paskolomis, dažniausiai leidžiamomis bendro charakterio vyriausybinėmis obligacijomis. Vertybiniai popieriai, pvz.: federalinės JAV vyriausybės, laikomi nepriklausomais nuo kreditinės rizikos dėka ekonomikos stabilumo, kadangi vyriausybė naudoja lėšas tam, kad padengtų savo skolas ir įsipareigojimų prieš kreditorius ir finansines – kreditines komercines organizacijas. Vyriausybinės valdžios sugebėjimas ne tik gauti paskolas, bet ir padengti savo įsipareigojimus – vienas iš esminių faktorių ir sąlygų aprūpinant aukšta kreditine reputacija, išleidžiant valstybines obligacijas ir kitus vertybinius popierius, esant vertybinių popierių rinkai ir aiškiam valstybiniam finansinės- kreditinės sistemos funkcionavimui.
Rinkos rizika yra sąlygota numatytų pokyčių vertybinių popierių rinkoje ar atskirų rūšių popierių vertės ekonomikoje, kadangi banko investicinių įdėjimų objektas gali nuvertėti ir jo pardavimas taps įmanomu tik pritaikius didelę nuolaidą. Komercinių bankų pasiryžimas paaukoti likvidumą vardan pelno ir atvirkščiai, reiškia sąmoningai rizikuoti didesne ar mažesne investicine rizika. Todėl komercinių bankų investicinė veikla, tiesiogiai siejasi su vertybinių popierių aktyvių operacijų rizika, reikalauja iš bankų valdžios nustatytos taktikos apdirbimo strategijos ir konkrečių veiksmų duotoje banko veiklos sferoje, nustatant tuo pačiu investicinę politiką. Tokiu būdu investicinė politika- tai komercinio banko veikla prilyginama su nustatytu vertybinių popierių aktyvių operacijų rizikos laipsniu ir banko lėšų pelningumo bei likvidumo užtikrinimu.
Komercinių bankų realizavimo politikos pasaulinė praktika, investicinėje veikloje su jos pagrindiniais tikslais, užduotimis, strategijomis ir taktika, išvedė taip vadinamą “auksinę investicijų taisyklę”, kuri skamba: “Pajamos į investuotus vertybinius popierius visada tiesiogiai proporcingos rizikai, dėl kurios linkęs rizikuoti investitorius, trokšdamas pelno”.
Neliečiant principinės investicinės veiklos padėties ir esant realiai priklausomybei tarp pagrindinių investicinių lėšų: vertybinių popierių pelningumo, likvidumo ir rizikos faktorių, bet kuris komercinis bankas, nepriklausomai nuo to, įsisąmonino jis nurodytų faktorių veikimą ar ne, vykdo geriau ar blogiau šią ar kitą investicinę politiką. To pasekmė – pagrindiniai faktoriai, nurodantys banko investicinės politikos tikslus – pajamų gavimą, likvidumo užtikrinimą ir atvirkščiai, reiškia banko veiklos sprendimų priėmimą daugiau ar mažiau investuojant rizikuoti, nustatant konkrečios komercinio banko investicinės politikos realizavimą.