Komerciniai bankai savo veiklą vykdo pastoviai stiprėjančios konkurencijos sąlygomis. Jie konkuruoja tarpusavyje, taip pat su kitomis finansinėmis kredito institucijomis, įskaitant ir užsienio bankus, kurie pastaruoju metu intensyviai plečia siūlomų paslaugų ratą.
Vykstant aštriai konkurencijai, viena iš svarbiausių komercinių bankų darbo krypčių yra investicinė veikla.
Investicijos – tai lėšos investuotos į asmeninius ir valstybinius įmonių bei organizacijų vertybinius popierius santykinai nustatytam laiko tarpui.
Kuo skiriasi komercinių bankų investicijos nuo kredito (paskolos)? Visų pirma, banko kreditai teikiami palygintinai nedideliam laiko tarpui. Privaloma nustatyti grąžinimo termino sąlygas bei išmokant paskolų palūkanų normą. Investicijos – tai banko lėšos ilgesniam laiko tarpui, iki tol, kol įdėtos lėšos grįžta pas savininką.
Antra, kreditinio banko iniciatoriumi sudarant paskolinę sutartį, būna paskolos gavėjas. Investuojant, iniciatyva priklauso komerciniam bankui, kuris siekia pirkti aktyvus vertybinių popierių rinkoje.
Trečia, kreditinėse sutartyse bankas tik vienas iš pagrindinių ir nedaugelio kreditorių. Investicinėje sutartyje tas pats komercinis bankas yra vienas iš daugelio kreditorių ir tuo pačiu laiku investuotojas į įmonių, korporacijų, kompanijų, valstybės vertybinius popierius.
Ketvirta, bankinis kreditavimas tiesiogiai surištas su asmeniniais banko ir paskolos gavėjo santykiais. Investavimas nesusijęs asmeniniais ryšiais su įvairių rūšių įmonių ir įstaigų vertybiniais popieriais komercinių bankų veikloje.
Pelningumas ir likvidumas – pagrindiniai investicinės komercinių bankų veiklos faktoriai, susiję su veikla, atliekant investuojamų jų priemonių tarpininkavimą įvairiomis vertybinių popierių rūšimis paprastomis ir privilegijuotomis akcijomis, obligacijomis, ilgalaikiais vertybiniais įsipareigojimais, depozitiniais sertifikatais, vekseliais ir kt.
Amerikos bankų darbo praktikoje, pvz., investicijos į trumpalaikius vyriausybinius popierius paprastai duoda mažiau pajamų, bet yra aukšto likvidumo aktyvų rūšis su nuline neapmokėjimų rizika ir nereikšminga rinkos vertės pasikeitimų rizika. Ilgalaikiai vertybiniai popieriai paprastai atneša daug didesnes pajamas nustatytame laiko tarpe, todėl bankai juos dažniau laiko iki ar po jų termino pasibaigimo. Bankai mielai investuoja į vertybinių popierių municipalitetus, kadangi už juos mokamas procentas yra neapmokestinamas mokesčiais. Likvidumą užtikrina padeda palyginus nedidelės sumos ir kiti vertybiniai popieriai: banko akceptai, brokerinės paskolos, komercinių kreditinių korporacijų sertifikatai. Didinant pajamas, bet rizikuojant likvidumu, bankai investuoja į kai kurių valstybinių įstaigų ir organizacinių susivienijimų obligacijas.
Žiūrint iš gaunamų komercinių bankų investicinių pajamų – tai antras banko pelno šaltinis po kreditinių procentų. Komercinių bankų investicinės veiklos pajamingumas priklauso nuo eilės ekonominių faktorių ir organizacinių sąlygų,: stabilios išsivysčiusių šalių ekonomikos; įvairių formų nuosavybės gamyboje ir paslaugų sferoje, įtraukiant banko veiklą, kai dominuoja asmeninių ir akcinės formos nuosavybė; aiškiai funkcionuojančios finansinės- kreditinės sistemos struktūros; išvystytos ir civilizuotos vertybinių popierių rinkos; vertybinių popierių rinkos institutų, tokių kaip investicinės bendrovės, fondai ir kt.; gerai parengtos įstatyminių aktų sistemos, reguliuojančios išleidimo ir supirkimo vertybinių popierių tvarką ir pačių vertybinių popierių rinkos dalyvių veiklą; aukštos kokybės vertybinių popierių rūšių funkcionavimo, naudojamo tarptautinėje komercinių bankų investicinėje veikloje.
Atskirų vertybinių popierių klasių ir rūšių pelningumas priklauso nuo rinkos bankinių investicijų portfelio vertės, kuri, savo ruožtu, svyruoja priklausomai nuo obligacijų ar sertifikatų procentinės normos pasikeitimo, apskaityto procento, vekselio procento, akcijų dividendų bei paklausos šiems popieriams vertybinių popierių rinkoje.
Vertybinių popierių rinkos vertė ir komercinio banko pajamos už jas yra atvirkščios priklausomybės. Esant žemoms vertybinių popierių kainoms pajamos už juos didelės ir atvirkščiai. Todėl investuotojai, pirkdami vertybinius popierius, žemų procentų ir kitų normų laikotarpyje, rizikuoja susidurti su vertybinių popierių rinkos vertės padidėjimu pakėlus jų normą. Tuo pačiu metu sumažinus procentinę normą, pakiltų vertybinių popierių rinkos vertė.
Iš to seka, jog vertybinių popierių procentinės normos pasikeitimas turi teigiamų bei neigiamų pusių. Naujos investicinės priemonės gali atnešti komerciniam bankui daug aukštesnes pajamas, kadangi daug aukštesnė vertybinių popierių norma yra to pačio banko investicinio portfelio nuvertėjimas. Kai taip atsitinka vertybinių popierių rinkoje, tai praktikoje paprastai kalbama, jog investicinės banko lėšos surištos arba “užsklęstos”.
Atskirų vertybinių popierių rūšių pajamingumas, sąlygojantis procentinės normos svyravimus priklauso nuo vertybinių popierių padengimo termino. Kuo trumpesnis vertybinių popierių padengimo terminas – tuo stabilesnė jo rinkos vertė (kaina); kuo laikotarpis ilgesnis- tuo didesni vertybinių popierių vertės svyravimai.
Neigiamas kainų skirtumas priklausomai nuo padengimo vertybinių popierių terminų leidžia suprasti, kodėl trumpalaikiai vertybiniai popieriai labiau patrauklūs komerciniams bankams nei ilgalaikiai, pvz.: obligacijos.
Komercinių bankų lėšų į vertybinius popierius investavimas ir to pasekmė – investicinio portfelio formavimas siekia ne tik atnešti bankui pajamas ir būti pirmoje eilėje rezervų papildymo šaltiniu, bet visų pirma užtikrinti praktinę galimybę su minimalia laiko trukme ir nereikšminga rizikos tikimybe paversti vertybinius popierius grynaisiais pinigais.
Užtikrindamas aukštą mokumo, likvidumo bei pastovumo darbo lygį rinkos santykių sistemoje, komercinis bankas privalo nuolat spręsti vieną iš centrinių savo investicinės veiklos problemų- tenkinti nesutampančius (nebendrus) banko indėlininkų ir jo akcininkų interesus. Interesų nesutapimas atspindi prieštaravimus tarp likvidumo reikalavimų ir banko operacijų pelningumo siekimo. Šie prieštaravimai atsiranda faktiškai kiekvienoje komercinio banko finansinėje operacijoje. Iš vienos pusės bankas jaučia akcininkų, suinteresuotų aukštesnėmis pajamomis, spaudimą kai gali būti gaunamos įplaukos už ilgalaikes investicijas į vertybinius popierius, bet be kita ko bankas gerai žino, kad ši veikla rimtai sumenkintų jo likvidumą, būtiną išduodant banko klientams indėlius.