Forfeitingas

Forfeitingas – tai toks kreditavimo procesas, kai bankas superka eksportuojančios šalies pervedimo vekselius iš anksto patikrinęs informaciją apie importuojančios šalies banko egzistavimą ir pervedimo sutarties sąlygas. Tokiu būdu, bankas prisiima kreditines rizikos pasekmes, jeigu pažeista atsiskaitymo tvarka ir terminai.

Forfeitingo operacijos apskaitomos buhalterinėje apskaitoje analogiškai kaip ir faktoringo.

Forfeitingo rinkos atsiradimas buvo sąlygotas struktūrinių pasaulio ekonomikos pokyčių, įvykusių 1950 metų gale – 1960 metų pradžioje, kai gamybinė prekių pardavimo rinka pamažu reorganizavosi į šių prekių pirkimo rinką. Reikšminga tarptautinės prekybos raida buvo lydima stiprėjančių importuotojų reikalavimų pratęsti tradicinį 90 – 180 dienų komercinio kredito terminą. Šis laikotarpis charakterizuojamas muitų lygio mažėjimu, atsiradusio po pokarinės depresijos laikotarpio. Prekinių santykių atgimimas tarp Vakarų ir Rytų Europos šalių, bei auganti pasaulinės prekybos reikšmė Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse sudarė daugumą finansinių sunkumų , pirmoje eilėje Vakarų Europos eksportuotojams. Be to šių naujų rinkų atsiradimas įvyko tuo laiku, kai egzistuojantys bankai dar buvo nepajėgūs teikti pageidaujamas eksportuotojų paslaugas. Tokiu būdu, forfeitingas išsivystė dėl nuolat augančios bei nepatenkinamos tarptautinių kreditų paklausos.

Forfeitingas – greitai besivystanti sritis, reikalaujanti įkurti tradiciškai funkcionuojančiame banke specialų padalinį.

Forfeitingas – terminas, paprastai naudojamas pažymėti pirkimo įsipareigojimus, kurie turi būti padengti po tam tikro laiko, ir kurie atsiranda prekių bei paslaugų pristatymo procese (didesnė dalis eksportinių operacijų) be sugrąžinimo teisės bet kuriam ankstesniam skolininkui. Žodis “a forfai” prancūziškos kilmės ir reiškia “teisių atsisakymas”, kas ir sudaro forfeitingo operacijų esmę. Forfeitingo atveju, pardavėjas pareikalavimais, kuriuos gali priimti, pvz.: perleidžiama vekselio forma, apsaugo save nuo bet kokio regreso (t.y. atgalinio pareikalavimo atlyginti sumokėtą sumą), įtraukiant indosamento žodžius “be sugrąžinimo”.

Indosamentas – tai įrašas vekselyje, patvirtinantis jo perdavimą kitam asmeniui.

Forfeitingo vekselio pardavėju paprastai yra eksportuotojas: jis akceptuoja jį kaip užmokestį už prekes bei paslaugas ir stengiasi perduoti visą riziką ir atsakomybę bankui, apskaitančiam vekselį už skubų apmokėjimą grynais pinigais.

Paprastai forfeitingas nenaudoja paprastų vekselių, nors teoriškai, bet kokios formos nuosavybė gali būti forfeitinge. Labiau naudojamos formos įtraukia akredityvus ir išplaukiančius iš jų atidėtus mokesčius.

Galutinis mokėjimo priemonių pasirinkimas tarptautinėje prekyboje ir kreditinėse sutartyse priklauso nuo daugelio juridinių, ekonominių bei politinių normų.

Jeigu importuotojas nėra pirmaklasis paskolos gavėjas, neabejotinos reputacijos, bet kuris forfeitingo įsiskolinimas privalo būti garantuotas. Atliekant šią sąlygą ypatingai svarbu, jeigu žiūrėsime į sutartį kaip negrąžintiną, kadangi nemokumo atveju iš skolininko pusės bankas gali remtis tik šia vienintele garantija.

Forfeitinge vekselių pirkimas vykdomas išskaitant avansinius procentus už visą kredito laikotarpį. Eksportuotojai, tokiu būdu, kreditinę operaciją paverčia komercine sutartimi. Šiuo atveju jis atsako tik už gamybos patenkinimą ir prekių pristatymą, o taip pat už teisingą dokumentų įforminimą. Tai paskutinė aplinkybė kartu su finansine procentine norma, prisiima šios operacijos pradžioje, daro forfeitingą pilnai priimtina paslauga eksporteriui ir atitinkamai nebrangia alternatyva kitoms dabartinėms komercinio refinansavimo formoms. Prie išorinių sutarčių komerciniam kreditavimui, eksporteriui iškyla visa eilė rizikų, kurias jis prisiima.

Į šią sistemą įeina tradiciškai komercinė, valiutinė, politinė rizikos, susiję su valiutos pervedimu iš vienos šalies į kitą. Komercinė rizika susijusi su nesugebėjimu ar nenoru skolininko ar garanto atsiskaityti. Grėsmė neįvykdyti įsipareigojimų neišvengiamai reikalauja įvertinti kiekvienoje konkrečioje situacijoje importuotojo ar banko garanto kreditingumą. Komercinė rizika susijusi su vyriausybinių organizacijų įsipareigojimų nevykdymu, priskiriama politinei rizikai. Prie to priklauso ir politiniai konfliktai (karas, intervencija), kurie gali atnešti eksportuotojui nuostolius.

Į rizikų skaičių įeina ir atsiskaitymų užsienio valiuta rizika, kai keičiama pirkėjo valiuta į pardavėjo. “Plaukiojantys” užsienio valiutos kursai gali paveikti kontrakte numatytų prekių vertę. Keitimo rizika iššaukia valstybinio ar kito specializuoto organo nenorą ar nesugebėjimą įvykdyti valiutinius kontrakto mokėjimus.

Šios rizikos būdingos ir forfeitingui, kadangi turint omenyje, forfeiteris prisiima visas rizikas be regresinės eksportuotojo teisės. Todėl forfeitinge reikia stebėti pagrindines draudimosi nuo rizikos taisykles.

Drausdamasis nuo komercinės rizikos eksportuotojas privalo stebėti, kad paskolos gavėjas priklausytų pirmajai klasei, nors daugumoje atvejų eksportuotojo reikalavimai padengiami garantija. Rizikos padengimas pervedant valiutą iš vienos šalies į kitą vykdomas forfeitingo kompanijų. Nes sudarant sutartį būtent ji nustato importuotojo šalies galimybę įvykdyti savo valiutinius įsipareigojimus. Vengiant valiutinės rizikos dauguma forfeitingo įmonių veda atsiskaitymus tik nustatyta valiuta, pvz.: JAV doleriais arba eurais.





Komentuoti