Kapitalo pasiūla priklauso nuo žmonių galėjimo ir norėjimo aukoti einamąjį vartojimą, t. y. nuo žmonių galios ir noro taupyti. Galėjimas taupyti yra socialinė savybė, noras taupyti — daugiau asmeninis bruožas.

Galia taupyti daugiausia priklauso nuo bendrojo gamybos efektyvumo. Jei „grynasis produktas” padidėja dėl to, kad pagerėja vieno arba kelių gamybos veiksnių — žemės, darbo, kapitalo arba iniciatyvos — efektyvumas, tų veiksnių savininkai gaus didesnes pajamas rentos, darbo užmokesčio, palūkanų arba pelno forma ir dėl to  išsiplės jų  galimybės taupyti.

Bet yra ir kiti veiksniai, nuo kurių priklauso pagaminto produkto taupomos dalies dydis, pavyzdžiui, šalies gamtinių išteklių apimtis, tų išteklių naudojimo efektyvumas, vyriausybės finansų politikos racionalumas, šalies kredito sistemos efektyvumas bei jos užsienio prekybos mastai ir rentabilumas.

Nors, pavyzdžiui, Kinija turi didžiulius javų auginimo ir vario gavybos išteklius, jie nėra visiškai panaudojami ir daro mažesnį įnašą į šalies nacionalines pajamas palyginti su tuo, ką duoda nacionalinėms pajamoms anglių ištekliai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje arba Jungtinėse Valstijose. Didžiosios Britanijos politinių ir finansinių institucijų stabilumas įgalino išplėsti jos gamtinių išteklių naudojimą daug labiau, negu tai gali padaryti besivystančios šalys, kurios aiškiai stokoja tiek politinių garantijų, tiek ir finansinių išteklių.

Noras taupyti priklauso nuo daugelio asmeninių veiksnių, tokių kaip įžvalgumas arba rūpinimasis ateitimi, siekimas apsirūpinti senatvėje ir garantuoti išsimokslinimą vaikams, asmeninio ir valstybinio saugumo lygis, be kurio taupymas beprasmis, socialinis prestižas ir autoritetas, kuriuos lemia turto turėjimas, „įpročio dirbti” įsigalėjimas, galimybės saugiai ir pelningai investuoti kapitalą, skatinimas, išplaukiantis iš susidariusios palūkanų normos. Apskritai kuo didesnė palūkanų norma, tuo didesnis noras taupyti. Bet tai nėra „geležinė” taisyklė, nes dalis žmonių turi tiek daug turto, kad jie nebegali racionaliai  išleisti to, ką turi, net jei palūkanų norma butų tokia maža, kad išvis nebeskatintų jų taupyti.

Tačiau noras taupyti negali būti traktuojamas kaip tiesioginis kapitalo pasiūlos veiksnys ta prasme, kad jei tas noras padidėja, tai automatiškai padidės ir kapitalo pasiūla, ir atvirkščiai. Net jei žmonės nusprendžia taupyti daugiau, tai dar nereiškia, kad visuomenės bendrosios santaupos padidės. Tas faktas, kad dalis žmonių ėmė taupyti daugiau, gali lemti tai, kad kiti ims taupyti mažiau. Tai įvyksta taip: jei žmonės nusprendžia išleisti vartojimui mažiau, efektas tuojau pat bus tas, kad prekybininkai liks neišpardavę prekių. Todėl jie sumažins savo eilinius užsakymus gamintojams. Gamyba sumažės, jmonininkų ir kitų gamybos agentų pajamos kris ir dėl to galia taupyti bus mažesnė negu anksčiau. Priešingai, sumažėjęs noras taupyti, lydimas išlaidų padidėjimo, gali skatinti gamybą, didinti pajamas ir taip išplėsti galią taupyti.

Taigi, noro taupyti pokyčiai gali turėti priešingą nei manyta efektą. Tiktai kai sutaupyta suma investuota ir, vadinasi, ima atsirasti naujų pajamų, dėl ko gamyba bei jos agentų pajamos jau nebemažėja, noro taupyti pokyčiai ir galia taupyti bus vienodi.

Natūralu, kad skirtingos skolininkų kategorijos moka nevienodas palūkanas. Mūsų vyriausybė ir kitų didžiųjų valstybių vyriausybės gali skolintis su santykinai maža palūkanų norma, tuo tarpu aukso arba naftos gavybos kompanijos, kurios neišvengiamai rizikuoja prarasti investuotą kapitalą, gali mokėti didesnes palūkanas, kad paskatintų žmones skolinti joms pinigus, reikalingus kasykloms ir gręžiniams eksploatuoti. Kitu atveju pajamos, kurias mes gautume investavę pinigus į kurios nors apdirbamosios pramonės kompanijos obligacijas, būtų 12%, o jei tai būtų vario gavybos kompanijos obligacijos, tai pajamos būtų gal net ir 20%. Taip pat galime aptikti, kad mūsų vietinis bankas ima iš klientų už paskolas 7% iš anksto, o toks pinigų skolintojas toje pačioje gatvėje plėšia visus 20% iš tų žmonių, kurie prašo finansinės pagalbos.

Priežastis, dėl kurios taip skiriasi skolininkų mokamos sumos kapitalo skolintojams, yra ta, kad bendroji skolintojų pajamų suma, arba bendrosios palūkanos, greta grynųjų palūkanų, apima dar kelis elementus: pirma, mokėjimą už riziką netekti paskolinto kapitalo ir, antra, mokėjimą už rūpinimąsi ir nepatogumus prižiūrint investavimą.

Jei mes skoliname savo pinigus Didžiosios Britanijos vyriausybei įdėdami juos į Pašto skyriaus taupomąjį banką, mes žinome, kad jie yra saugūs kiek tik begali būti, ir todėl susitaikome su maža palūkanų norma. O jei savo pinigus skoliname kaučiuko, naftos ar aukso gavybos kompanijai, tai žinome, jog čia yra tam tikra rizika, galime prarasti visą arba dalį savo kapitalo. Todėl reikalaujame didelės palūkanų normos, skatinančios mus investuoti į tokias firmas.

Taip pat kai kurioms investicijoms reikia rimto dėmesingumo, ir investuotojai nuolat seka rinką. Investuojantis pinigus turi nuraminti save, kad jo investicijų nuvertėjimo (krentant pirktų akcijų kursui fondų biržoje) arba palūkanų ar dividendų neišmokėjimo rizika yra kiek įmanoma maža. Kompanijų ir visos ekonomikos padėties svyravimai veikia dividendų dydį ir akcijų kursą, ir pastarasis kaitaliojasi daug didesne amplitude negu vyriausybės obligacijų kursas. Dėl šios priežasties daugelis investuotojų teikia pirmenybę santykinai mažoms, bet garantuotoms pajamoms iš vyriausybės obligacijų negu labiau rizikingam pelnui iš komercinių firmų akcijų.

GRYNOSIOS PALŪKANOS

Vadinasi, rizikos ir rūpesčių veiksniai nulemia bendrųjų palūkanų dydžio skirtumus įvairiuose skolininkų ir skolintojų sandėriuose. Atsiribojus nuo jų įtakos, lieka minimali, arba grynoji, palūkanų norma, kurią turi mokėti ir labiausiai garantuotų bei patikimų investicijų subjektai kiekvienu momentu, kai nori pasitelkti reikiamą kapitalą. Ši grynoji, arba tikroji, palūkanų norma yra mokėjimas vien už patį naudojimąsi kapitalu atskiriant tai nuo kokios nors rizikos arba rūpesčių, kurių irgi gali būti toje investicijoje. Praktiškai tokia palūkanų norma laikytinas tas dydis, kuris mokamas už vyriausybės obligacijas, nes jų atveju galima teigti, kad rizikos ar nepatogumų čia labai maža.

Si minimali norma turi tendenciją būti vienoda visiems skolininkams. Bendrųjų palūkanų normos kiekvienu momentu gali labai skirtis priklausomai nuo skolininkų pobūdžio, bet grynosios, arba tikrosios, palūkanos turi būti tokios pačios visiems skolininkams,” nes vienoje rinkoje kiekvienu momentu kuriai nors prekei gali būti tik viena kaina — prekė šiuo atveju yra kapitalas. Konkurencija dėl kapitalo tarp įvairių skolininkų ir kapitalo judėjimas tarp įvairių investicijų garantuoja grynųjų palūkanų normos lygybę visoms investicijoms. Ir tarp tų investicijų, kuriose rūpesčiai bei rizika maždaug vienodi, bendrųjų palūkanų normos turi tendenciją taip pat išsilyginti.